Spausdinti

Ar tikrai para visada truks 24 valandas?

Geofizikai nustatė, kad dienos ilgėja ne tik pavasarį. Tai vyksta dėl Mėnulio: jo trauka daro nuolatinį poveikį vandenynų bangoms ir planetos gelmėms. Mūsų planeta visą laiką tarsi sūpuojasi, rašo Vokietijos dienraštis „Sueddeutsche Zeitung“ www.technologijos.lt

Geofizikai nustatė, kad dienos ilgėja ne tik pavasarį. Tai vyksta dėl Mėnulio: jo trauka daro nuolatinį poveikį vandenynų bangoms ir planetos gelmėms. Mūsų planeta visą laiką tarsi sūpuojasi, rašo Vokietijos dienraštis „Sueddeutsche Zeitung“ (http://www.sueddeutsche.de).

Žemė elgiasi tarsi besisukanti gimnastė: kad sulėtintų sukimąsi, ji ištiesia į šonus rankas. Būtent dėl to tolimoje ateityje para Žemėje truks 25 valandas, teigia dienraštis. Vienam britų astronomui pavyko įrodyti, kad Žemės sukimasis nuo 700 metų prieš mūsų erą nuolat lėtėja. Jis tyrinėjo lenteles iš molio ir kitus istorinius rašto pavyzdžius, kuriuose buvo fiksuojama informacija apie Saulės ir Mėnulio užtemimus. Remdamasis ja ir atsižvelgęs į tuometinę Saulės padėtį jis apskaičiavo Žemės „stabdymo kelią“.

Kai prieš 530 mln. metų Žemėje gyveno priešistoriniai gyvūnai, para truko 25 valandas. Kiekviena nauja dinozaurų, gyvenusių prieš 100 mln. metų, diena prasidėdavo po 23 valandų nuo praėjusios. Tai gerai matyti nagrinėjant suakmenėjusias koralų liekanas. Koralai tarytum sudarinėja kalendorių, kiekvieną dieną formuodami naujas kalkines nuosėdas, kurių storis keičiasi priklausomai nuo metų laiko.

Remiantis tuo pavyko nustatyti, koks laiko tarpas skiria viena pavasarį nuo kito. Šio laikotarpio trukmė per visą Žemės istoriją ne kartą keitėsi, pastebi „Sueddeutsche Zeitung“. Prieš 530 mln. metų Žemė aplink savo ašį sukosi greičiau, nei šiandien, bet aplink Saulę ji sukasi lygiai taip pat. Tuomet metai truko tiek pat valandų, kaip ir dabar, tačiau metuose buvo 420 dienų. Per žmonijos egzistavimo laikotarpį Žemės sukimasis, patikimų šaltinių liudijimu, visą laiką lėtėjo. Tai žurnale „Journal for the History of Astronomy“ tvirtina Daramo universiteto (D. Britanija) profesorius F. Richardas Stephensonas. Mokslininkas remiasi šimtų Saulės ir Mėnulio užtemimų, stebėtų per praėjusius 2700 metų, istoriniais aprašymais.

Geriausiai lėtėjantį Žemės sukimąsi patvirtina ikikrikščioniškos epochos Babilone rastos molinės lentelės, teigia R. Stephensonas. Senovės Babilono mokslininkai grifeliu minkštose molio lentelėse fiksuodavo tikslią dangaus reiškinių stebėjimo vietą ir laiką. Be to, profesorius išnagrinėjo ir senuosius europiečių bei kinų rašytinius šaltinius. Bet kurioje pasirinktoje Žemės vietoje visišką Saulės užtemimą galima stebėti maždaug kartą per 300 metų. Kai Mėnulis atsiduria tarp Saulės ir Žemės, kelias minutes stoja visiška tamsa.

Senovėje dažnai tiksliai būdavo fiksuojama, kokią dieną ir kokiu metu prasidėdavo ir pasibaigdavo Saulės užtemimas. Šių dviejų faktų astronomui pakakdavo tiksliai Saulės padėčiai danguje prieš tūkstančius metų nustatyti. Pasak dienraščio, užduotį palengvino lentelės babiloniečių kalendoriaus datoms perskaičiuoti.

Remdamiesi istoriniuose šaltiniuose užfiksuota Saulės padėtimi astronomai gali rekonstruoti mūsų planetos lėtėjimo procesą: teisingai užfiksuoti Saulės užtemimai padeda nustatyti atitinkamą Žemės poziciją jai judant aplink Saulę. Kadangi Žemės sukimosi aplink Saulę trajektorija niekaip nesusijusi su jos sukimusi aplink savo ašį, tuo remiantis buvo sukurta nepriklausoma laiko skaičiavimo sistema – žemiškasis laikas (TT, angl. terrestrial time).

Kad Žemės sukimasis lėtėja, tampa aišku lyginant žemiškąjį laiką su pasauliniu (UT, universal time). Pasaulinis laikas – tai visuotinai naudojama laiko skaičiavimo sistema, priklausanti nuo Žemės sukimosi ir nustatoma remiantis Saulės padėtimi Grinvičo (D. Britanija) miesto atžvilgiu. Pasaulinį laiką reikia nuolat atsukinėti atgal, kas kelerius metus tarp senųjų ir naujųjų metų įterpiant po vieną sekundę.

Remiantis istoriniais dokumentais profesoriui R. Stephensonui pavyko nustatyti dviejų laiko skaičiavimo sistemų santykį. Žemiškasis ir pasaulinis laikas skiriasi tuo labiau, kuo seniau buvo įvykęs vienas ar kitas Saulės užtemimas.

Apskaičiuota, kad per tūkstantį metų para pailgėja beveik dviem tūkstantosiomis sekundės dalimis, rašo „Sueddeutsche Zeitung“. Per kelis praėjusius dešimtmečius dirbtinių Žemės palydovų atlikti matavimai patvirtina atitinkamą lėtėjimo greitį. Taigi, Babilono klestėjimo laikais para buvo trumpesnė už dabartinę 0,03 sekundės. Vis dėlto R. Stephensonas šį nepaprastai mažą skirtumą sugebėjo nustatyti dėl besikaupiančios pasaulinio laiko paklaidos. Nuo 700 metų prieš mūsų erą praėjo beveik milijonas parų, kurios buvo truputėlį trumpesnės nei šiandien. Dabar įprastus laikrodžius reikėtų persukti beveik per 7 valandomis.

Tačiau išimtis būtų keli pastarieji metai, pastebi dienraštis. Per juos para beveik nepailgėjo, Žemė sukosi praktiškai vienodu greičiu, teigia dienraštis. Galbūt Žemės gelmėse įvykęs masės persiskirstymas paspartino planetos sukimąsi, taip kompensuojant Mėnulio veikiamą lėtėjimą. Baisus žemės drebėjimas Pietų Azijoje ir po jo sekęs cunamis 2004-ųjų pabaigoje paspartino Žemės sukimąsi – dėl to para sutrumpėjo beveik 8 milijoninėmis sekundės dalimis. Tarptautinės Žemės sukimosi tarnybos duomenimis, pati trumpiausia para per pastarąjį šimtmetį buvo 2003-ųjų liepos 13-oji. Šią parą iki 24 valandų trūko beveik 1,5 tūkstantosios sekundės, rašo „Sueddeutsche Zeitung“.  www.technologijos.lt

Automobiliu supirkimas Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas