Spausdinti

Svajonių darbas spjūvis krizei į veidą

Sunkmečiu daugelis suskleidė savo svajones tarsi sparnus ir atidėjo skrydžius geresniems laikams. Baimė ir nesaugumo jausmas verčia tenkintis esama padėtimi. Yra ir tokių, kuriems patinka skųstis turimu darbu, darbdaviu, kolegomis, nes nedrįsta imtis konkrečių veiksmų ir ką nors keisti. O gal svajonių darbas mums reikalingas tik mintyse – tarsi atsarginis išėjimas? Kai realybė pernelyg prispaus, bent jau žinosime, kad toks yra, nors juo gal niekada ir nepasinaudosime.

Vienas darbo paieškos interneto portalas Lietuvoje apklausė jame užsiregistravusius narius apie jų svajonių darbą. Dalis apklaustųjų išvardijo konkrečias įmones, kuriose norėtų dirbti, – kelionių agentūras, draudimo kompanijas, SPA centrus, gėlių salonus ar valstybės įstaigas. Kitiems buvo svarbu principai, kuriais vadovaujamasi jų geidžiamoje darbovietėje, t. y. aiškiai suformuluoti tikslai, puiki komanda ir tarpusavio supratimas, protinga ir pagrįsta finansinė motyvacija, laiku mokamas atlyginimas.

Vadinasi, apklaustųjų reikalavimai yra aiškūs ir realiai įgyvendinami. Gal apskritai mums nereikia jokio svajonių darbo? Ä?ia tas pats, kaip su idealiu vyru ar moterimi. Galėtume apibūdinti, koks jis turėtų būti, bet retas kas norėtų realybėje gyventi šalia tobulybės. Su tuo nesutinka Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros dėstytoja daktarė Irena Žukauskaitė, nes ši organizacinės psichologijos specialistė svajones laiko varomąja gyvenimo jėga.

Kas yra „svajonių darbas“? Ar jis mums reikalingas kaip teorinė išeitis, kuri suteikia stiprybės realioje situacijoje?

Dar psichoanalizės klasikas Sigmundas Freudas sakė, kad žmogaus brandą gyvenime rodo jo gebėjimas mylėti ir dirbti. Manau, svarbu yra ne tik dirbti, bet dirbti tai, ką žmogus sugeba geriausiai. t. y. kas geriausiai užtikrina jo poreikių, kad ir kokie jie būtų, patenkinimą.

 

Svajonių darbo įtaka asmens savijautai priklauso nuo to, ar asmuo jį jau dirba, ar tik apie jį svajoja. Pirmuoju atveju žinojimas, kad dirbi tą darbą, apie kurį visą gyvenimą svajojai, gali tapti svarbiu argumentu nepasiduoti, susidūrus su kliūtimis ar realybės teikiamais iššūkiais. Antruoju atveju analogiška įtaka gali būti tik tuo atveju, jei dabartinis darbas yra tik vienas iš karjeros laiptelių siekiant svajonės.

Daug dažniau, kai esame priversti dirbti ką nors kitą, nei norėtųsi, nepasiekta svajonė gali tapti nuolatiniu sąžinės priekaištu: kad per mažai ruošeisi, per mažai investavai lėšų ar laiko, kad pasirinkai ne tas alternatyvas, kurias teikė gyvenimas. Lygiai taip pat žmogus gali kaltinti tėvus ar draugus, nes netinkamai patarė, ar net patį likimą, kad pašykštėjo Fortūnos šypsnių.

Svarbu turėti tokią svajonę, nors ir nesieki jos įgyvendinti?

Svajonės kinta. Todėl jei matome, kad nėra galimybių gauti to, ko norime, kuriame naujas svajones ir jų siekiame. Kartais neišbandę vienos ar kitos veiklos, galime net nežinoti, jog tai galėtų tapti siekiamybe visam gyvenimui. Manau, jei žmogus, kokį nors darbą laiko svajone, tai jis bent 1 procentu yra įsitikinęs, kad ji yra pasiekiama. O jei yra noro, yra galimybių ir jam įgyvendinti.

Kiek mūsų sugeba realizuoti šią svajonę? Kiek svarbu realiai suvokti savo poreikius, galimybes ir imtis keisti esamą padėtį?

Sunku atsakyti, kiek mūsų dirba svajonių darbe. Abrahamo Maslow asmenybės teorija teigia, kad save aktualizuojančių žmonių yra tik vienas procentas, tačiau tai patvirtinančių empirinių duomenų nėra. Manau, kad šiai kategorijai galima priskirti asmenis, kurie dirba sau – verslininkus, menininkus ir panašiai, nes jie visada turi alternatyvą viską mesti, jei šis darbas nustoja būti svajone.

Tačiau lygiai taip pat žmonės, dirbantys kitiems, gali tai įvardyti kaip svajonių darbą, nes jiems reikia struktūros, vadovavimo, nurodymų, pasidalijimo atsakomybe.

Poreikių ir galimybių įvertinimas turėtų būti vienas iš žingsnių, apsisprendžiant, ar verta siekti svajonės, ar geriau jos atsisakyti. Tačiau gyvenimas rodo, kad žmonės dažnai nedrįsta imtis konkrečių veiksmų, kad realizuotų savo svajonę, nors turi tam reikiamą kompetenciją ir motyvaciją. Jiems atrodo, kad tolima svajonė yra geriau nei sudužusi, todėl bet kokia kaina stengiasi išvengti nesėkmės.

Na, esama situacija daugeliui drąsos tikrai neprideda. Kokios čia svajonės, kai tokia realybė?

Niekada nesutiksiu, kad sunkmečiu nereikia svajoti. Reikia svajoti nepriklausomai nuo to, kas vyksta pasaulyje, nes tai gali tapti varomąja gyvenimo jėga. Žaviuosi žmogumi, kuris, būdamas 83 metų, šiemet tapo vyriausiu absolventu vardan to, kad galėtų dirbti kunigu. Tai galėtų būti pavyzdys daugeliui š mūsų. Tik svarbu, kad svajonės būtų realistiškos.

 

 

2010-11-12

Automobiliu supirkimas Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas