Lietuvoje vis dažniau keliama idėja, kuri dar visai neseniai atrodė utopinė – mokėti pinigus kiekvienam šalies gyventojui, nepriklausomai nuo jo darbo statuso ar pajamų. Apie vadinamąsias universalias bazines pajamas diskutuojama tiek akademinėje bendruomenėje, tiek viešojoje erdvėje, o jų aktualumas auga sparčiai besikeičiančiame pasaulyje.

Kas yra universalios bazinės pajamos?

Universalių bazinių pajamų (UBP) esmė – valstybė kiekvienam piliečiui reguliariai moka nustatytą pinigų sumą be jokių sąlygų. Tai reiškia, kad išmokos būtų skiriamos visiems – nepriklausomai nuo to, ar žmogus dirba, ar ne.

Pasak ekonomikos ekspertų, tai būtų minimalias gyvenimo sąlygas užtikrinanti finansinė garantija, leidžianti žmonėms jaustis saugiau nestabiliame ekonominiame kontekste.

Ši idėja grindžiama prielaida, kad visuomenė jau pasiekė tokį ekonominės raidos lygį, kuriame bazinis finansinis saugumas turėtų būti užtikrintas kiekvienam.

Technologijos keičia darbo rinką

Vienas pagrindinių argumentų, kodėl ši idėja vis dažniau aptariama, yra technologijų pažanga.

Dirbtinis intelektas, automatizacija ir robotizacija sparčiai keičia darbo rinką. Kai kurios profesijos nyksta, o dalis darbuotojų susiduria su realia rizika prarasti darbo vietas.

Ekspertai pabrėžia, kad tokioje situacijoje bazinės pajamos galėtų tapti savotišku „saugumo tinklu“, leidžiančiu žmonėms persikvalifikuoti ar rinktis kitokias veiklas be nuolatinės finansinės įtampos.

Ar tai jau veikia pasaulyje?

Nors universalių bazinių pajamų idėja plačiai diskutuojama, realių pavyzdžių vis dar nedaug.

• Pasaulyje atlikta daugiau nei 200 įvairių eksperimentų
• Suomijoje 2017–2018 m. buvo mokamos išmokos bedarbiams
• Kai kuriose mažose valstybėse taikomi labai riboti modeliai

Eksperimentų rezultatai – nevienareikšmiai. Viena vertus, jie nepaskatino masinio nedarbo, tačiau ir nesukūrė reikšmingo ekonominio proveržio. Vis dėlto pastebėta, kad žmonių psichologinė savijauta ir gyvenimo kokybė pagerėjo.

Didžiausias klausimas – ar Lietuva tai gali sau leisti?

Didžiausias iššūkis – finansinis.

Universalios bazinės pajamos reikštų milžiniškas valstybės išlaidas. Net ir kukli mėnesinė suma kiekvienam gyventojui reikalautų iš esmės peržiūrėti mokesčių sistemą, socialinę politiką ir biudžeto prioritetus.

Be to, Lietuva veikia visiškai kitokiame geopolitiniame ir ekonominiame kontekste nei mažos ar izoliuotos valstybės, kuriose tokie modeliai yra lengviau įgyvendinami.

Socialinė nelygybė – viena iš priežasčių svarstyti šią idėją

Diskusijas apie bazines pajamas stiprina ir auganti socialinė bei turtinė nelygybė.

Skaičiuojama, kad turtingiausias pasaulio 1 procentas valdo apie 43 procentus viso turto, o didelė dalis visuomenės susiduria su finansiniu nesaugumu.

Ši tendencija kelia klausimą – ar dabartinė ekonominė sistema yra tvari ilgalaikėje perspektyvoje.

Visuomenės nuomonė – tarp vilčių ir skepticizmo

Viešojoje erdvėje ši idėja vertinama nevienareikšmiškai.

Vieni ją mato kaip galimybę sumažinti skurdą, užtikrinti socialinį stabilumą ir suteikti žmonėms daugiau laisvės rinktis.

Kiti baiminasi, kad tokia sistema galėtų mažinti motyvaciją dirbti, didinti valstybės išlaidas ir sukelti ekonominį nestabilumą.

Ką tai reikštų Lietuvai?

Jei universalių bazinių pajamų modelis kada nors būtų įgyvendintas Lietuvoje, tai reikštų esminį socialinės politikos pokytį.

Tai būtų ne tik ekonominis, bet ir vertybinis sprendimas – atsakymas į klausimą, kokio lygio socialinę apsaugą valstybė turi užtikrinti savo piliečiams XXI amžiuje.

Universalių bazinių pajamų idėja Lietuvoje kol kas išlieka diskusijų lygmenyje, tačiau jos aktualumas tik didėja.

Technologijų pažanga, darbo rinkos pokyčiai ir auganti nelygybė verčia ieškoti naujų sprendimų. Klausimas lieka atviras – ar Lietuva pasirinks šį kelią, ar ieškos kitų būdų užtikrinti socialinį ir ekonominį stabilumą.