Kiekvienų metų pradžioje žmonės iš naujo sau pažada daugiau sportuoti, sutaupyti pinigų, pakeisti darbą, išmokti naują dalyką ar pagaliau imtis seniai atidėlioto sumanymo. Tikslai tampa ypač populiarūs tuomet, kai gyvenime atsiranda aiški pradžios riba – nauji metai, naujas darbas, gimtadienis ar kitas svarbus pokytis. Tačiau pats pažadas dar nereiškia, kad po kelių mėnesių žmogaus gyvenimas bus kitoks.

Tyrimai apie tikslų kėlimą rodo, kad tarp noro ką nors pakeisti ir realaus elgesio yra gana didelis atstumas. Tikslas gali suteikti kryptį, tačiau tam, kad jis virstų rezultatu, reikia daugiau nei vien motyvacijos. Svarbu, kaip tikslas suformuluotas, ar žmogus jį priima kaip savo, ar matuoja pažangą ir ar turi konkretų veiksmų planą.

Tikslų siekimas nėra vien šiuolaikinės saviugdos mada. Psichologijoje jis sistemingai tyrinėjamas jau daugiau kaip pusę amžiaus. Viena geriausiai žinomų krypčių – Edwino Locke’o ir Gary Lathamo suformuluota tikslų nustatymo teorija. Ji pabrėžia, kad konkretūs ir pakankamai sudėtingi tikslai gali būti veiksmingesni už neapibrėžtą siekį „pasistengti labiau“. Tikslai veikia keliais būdais: nukreipia dėmesį, padeda paskirstyti pastangas, skatina atkaklumą ir verčia ieškoti strategijų, kaip pasiekti norimą rezultatą. Tačiau tam reikalingas ir grįžtamasis ryšys – žmogus turi matyti, kaip jam sekasi judėti tikslo link.

Todėl skirtumas tarp „noriu pakeisti darbą“ ir „per artimiausius tris mėnesius išsiaiškinsiu, kokios pozicijos man tinka, atnaujinsiu gyvenimo aprašymą ir reguliariai kandidatuosiu“ nėra vien kalbinis. Antrasis variantas suteikia žmogui aiškesnę veiksmų kryptį.

Tikslų turime daugiau, nei kartais atrodo

Tikslų kėlimas ypač išryškėja metų sandūroje, tačiau tai nėra vien sausio mėnesio ritualas. Apklausos rodo, kad nemaža dalis žmonių bent kartais formuluoja sau naujus metų pradžios pažadus. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje 2025 m. 27 proc. suaugusiųjų teigė ketinantys išsikelti naujametinių tikslų. Vokietijoje 2026 m. tokių žmonių buvo apie 36 proc.

Jungtinėse Valstijose 2026 m. tarp žmonių, kurie buvo išsikėlę naujametinių tikslų, dažniausiai minėti norai daugiau sportuoti, sutaupyti pinigų ir sveikiau maitintis. Su darbu susiję tikslai taip pat buvo reikšmingi: 24 proc. apklaustųjų nurodė norintys pagerinti savo darbo rezultatus, o 22 proc. – sumažinti su darbu susijusį stresą.

Šie skaičiai svarbūs ne tiek dėl pačių naujametinių pažadų, kiek dėl to, kad jie parodo vieną paprastą dalyką: žmonės nuolat bando sąmoningai keisti savo elgesį. Ir nemaža dalis tų pokyčių susiję ne tik su asmeniniu gyvenimu, bet ir su darbu.

Užrašyti ar laikyti galvoje?

Ar verta tikslą užrašyti? Tikėtina, kad taip, tačiau ne dėl to, kad popieriaus lapas pats savaime turėtų ypatingą galią.

Užrašymas priverčia abstrakčią mintį paversti konkretesne. Galvoje esantis „noriu daugiau uždirbti“ gali reikšti daugybę skirtingų dalykų. Galbūt žmogus nori paaukštinimo, galbūt papildomo darbo, galbūt naujos profesijos, o galbūt tiesiog nori geriau valdyti savo finansus. Kai tikslą reikia užrašyti, atsiranda būtinybė jį apibrėžti.

Psichologiškai svarbu ir tai, kad konkretus tikslas tampa atskaitos tašku. Žmogus gali grįžti prie jo po savaitės ar mėnesio ir paklausti savęs, kas pasikeitė. Tyrimų apžvalgos rodo, kad pažangos stebėjimas gali būti susijęs su didesne tikimybe pasiekti užsibrėžtus tikslus.

Tačiau čia slypi svarbi riba: užrašytas tikslas nėra garantija, kad jis bus pasiektas.

Vien norėti pakeisti savo elgesį dažnai nepakanka. Psichologijoje tai vadinama atotrūkiu tarp ketinimo ir elgesio. Žmogus gali nuoširdžiai norėti pradėti sportuoti, mokytis ar ieškoti naujo darbo, tačiau kasdieniai įpročiai, laiko trūkumas, nuovargis ir kitos aplinkybės gali grąžinti jį prie seno elgesio. Tyrimuose taip pat nagrinėjama, kaip vadinamosios „jeigu–tada“ strategijos padeda ketinimą susieti su konkrečia situacija: „Jeigu baigiu darbą 17 valandą, tada einu pasivaikščioti“ arba „Jeigu šeštadienį ryte turiu laisvą valandą, tada skiriu ją CV ir darbo paieškai.“

Nuo noro iki karjeros pokyčio

Būtent čia tikslai tampa ypač svarbūs profesiniame gyvenime.

Karjera retai pasikeičia dėl vieno didelio sprendimo. Dažniau ją keičia daugybė mažesnių sprendimų: kokių įgūdžių mokomės, kokių užduočių imamės, su kuo mezgame profesinius ryšius, ar prašome grįžtamojo ryšio, ar kandidatuojame į naujas pozicijas.

Todėl karjeros tikslas turėtų būti ne vien pareigų pavadinimas ar atlyginimo dydis. Naudingas gali būti ir mokymosi tikslas – kokį gebėjimą žmogus nori išsiugdyti.

Pavyzdžiui, žmogus gali norėti tapti vadovu. Tačiau pats noras tapti vadovu dar nepasako, ką jis turėtų daryti šiandien. Daug praktiškiau būtų klausti: kokių kompetencijų reikia tokiai pozicijai? Ar reikia stiprinti komunikaciją, delegavimą, finansinį supratimą, projektų valdymą? Kokiose dabartinio darbo situacijose galima šias kompetencijas išbandyti?

Psichologiniu požiūriu tai svarbus poslinkis nuo vien rezultato prie proceso. Amerikos psichologų asociacijos medžiagoje, aptariant tikslų nustatymą, taip pat pabrėžiama mokymosi ir įgūdžių ugdymo tikslų reikšmė.

Kodėl dalis pažadų lieka tik pažadais?

Naujųjų metų pažadų istorija gerai iliustruoja, kaip sunku išlaikyti pradžioje atsiradusį ryžtą. Vienoje JAV apklausoje, atliktoje 2022 m. pradžioje, 22 proc. respondentų teigė, kad iki vasario pradžios laikėsi savo naujametinių pažadų, o 11 proc. sakė jų nesilaikantys. Tiesa, šie skaičiai negali būti suprantami kaip universali „tikslų sėkmės norma“ – tai konkretaus laikotarpio ir apklausos rezultatas.

Tai svarbi pastaba, nes populiarioje kultūroje mėgstama kalbėti apie vieną konkretų procentą žmonių, kurie esą „neįvykdo savo tikslų“. Iš tikrųjų tikslų įgyvendinimas priklauso nuo daugybės aplinkybių: paties tikslo, žmogaus galimybių, aplinkos, turimų išteklių, motyvacijos ir to, ar tikslas buvo realistiškai susietas su kasdieniu elgesiu.

Todėl nesėkmė nebūtinai reiškia, kad žmogus neturi valios. Kartais ji reiškia, kad tikslas buvo pernelyg miglotas, per didelis arba nebuvo susietas su konkrečiu veiksmu.

Tikslas nėra pažadas sau būti produktyviam visą laiką

Yra ir kita tikslų pusė, apie kurią kalbama gerokai rečiau. Tikslų kultūra gali būti naudinga, tačiau ji gali tapti ir papildomo spaudimo šaltiniu.

Jeigu žmogus kiekvieną gyvenimo sritį paverčia rezultatu, kurį būtina pagerinti, ilgainiui gali atsirasti jausmas, kad niekada nepakanka. Dar vienas paaukštinimas, dar vienas pasiektas finansinis rodiklis, dar vienas išmoktas įgūdis, dar vienas produktyvumo rekordas.

Todėl brandus požiūris į tikslus nėra nuolatinis savęs spaudimas. Tikslas turėtų padėti žmogui aiškiau suprasti, kur jis nori eiti ir kam skirti savo laiką, o ne tapti dar viena priežastimi save vertinti tik pagal rezultatus.

Galbūt dėl to verta ne tik užrašyti, ko norime pasiekti, bet ir kartkartėmis paklausti savęs, ar tas tikslas vis dar yra mūsų. Gyvenimo aplinkybės keičiasi, kartu keičiasi ir prioritetai. Tai, kas prieš kelerius metus atrodė kaip svajonių karjera, šiandien gali būti nebeaktualu. Toks pokytis nėra nesėkmė – tai tiesiog nauja informacija apie save.

Galiausiai tikslų esmė nėra pats sąrašas popieriuje. Jo vertė atsiranda tada, kai užrašytas noras padeda priimti konkrečius sprendimus: kam skirti laiką, kokį įgūdį ugdyti, ko atsisakyti, ką išbandyti ir kokį pirmą žingsnį žengti.

Tikslas gali neįgyvendėti lygiai taip, kaip buvo suplanuotas. Tačiau gerai suformuluotas tikslas gali padėti žmogui aiškiau matyti savo kryptį. O karjeroje, kaip ir gyvenime, kartais būtent ši kryptis yra svarbesnė už nepriekaištingai įvykdytą planą.