Dar prieš kelerius metus klausimas, ar darbuotojas gali dalį savaitės dirbti iš namų, daugelyje įmonių atrodė beveik kaip privilegija. Šiandien tai tampa įprasta darbo organizavimo dalimi. Hibridinis darbas iš laikino atsako į pandemiją virto nuolatiniu modeliu, o kartu keičiasi ir pats požiūris į darbą: svarbu nebe vien tai, kiek valandų žmogus praleidžia biure, bet ką per tą laiką jis sukuria, kiek autonomijos turi ir kaip darbas dera su gyvenimu.

Naujausi pasauliniai duomenys rodo, kad grįžimas į biurus nėra grįžimas į 2019-uosius. Pasaulis ieško naujos pusiausvyros tarp darbo vietos, darbo laiko ir rezultatų.

Hibridinis darbas jau tapo norma

2025 m. paskelbtas tarptautinis tyrimas, apėmęs dešimtis pasaulio šalių, rodo, kad nuotolinio darbo mastas po pandemijos sumažėjo, tačiau sustojo gerokai aukščiau nei buvo iki COVID-19. Aukštąjį išsilavinimą turintys darbuotojai 2024 m. pabaigoje ir 2025 m. pradžioje vidutiniškai apie 1,23 dienos per savaitę dirbo iš namų – tai sudarė maždaug ketvirtadalį visų jų darbo dienų. Nuo 2023 m. šis rodiklis keitėsi nedaug, vadinasi, pasaulinė darbo rinka iš esmės pasiekė naują pusiausvyrą.

Dar ryškesnį vaizdą pateikia JAV duomenys, kuriuose hibridinis modelis ypač paplitęs tarp darbų, kuriuos apskritai galima atlikti nuotoliniu būdu. 2026 m. gegužę 52 proc. tokių darbuotojų dirbo hibridiniu režimu, 26 proc. – visiškai nuotoliniu būdu ir tik 22 proc. – vien tik darbo vietoje. Dar įdomiau tai, kad darbuotojų pageidavimai yra dar palankesni lankstumui: 61 proc. norėtų hibridinio darbo.

Tai rodo svarbų pokytį. Hibridinis darbas nebėra „darbas iš namų“. Jis tampa savotišku kompromisu tarp dviejų pasaulių: biuras išlieka reikalingas komandiniam darbui, susitikimams, santykiams ir organizacijos kultūrai, o namai tampa vieta susikaupimui ir savarankiškam darbui.

Europos darbuotojų tyrimai rodo panašią kryptį. Eurofound analizė, kurioje nagrinėtos organizacijos Austrijoje, Suomijoje, Lietuvoje ir Ispanijoje, išskyrė kelis hibridinio darbo modelius. Vienas dažniausių leidžia darbuotojams nuotoliniu būdu dirbti dvi ar tris dienas per savaitę, o kitose organizacijose darbuotojams suteikiama dar daugiau laisvės. Tyrėjai pabrėžia, kad vieno universalaus modelio nėra – svarbiausia aiškios taisyklės, pasitikėjimas ir darbuotojo autonomija.

Pasaulyje žmonės iš tiesų dirba mažiau

Hibridinio darbo istorija yra tik dalis didesnio pokyčio. Darbo rinkoje mažėja ir bendras dirbamų valandų skaičius.

OECD duomenimis, daugelyje išsivysčiusių šalių valandų, kurias vienam gyventojui tenka dirbti per metus, mažėjimo tendencija tęsėsi ir 2019–2024 m. Vidutiniškai OECD šalyse metinis dirbtų valandų skaičius nuo 2005 m. sumažėjo 5,5 proc. Maždaug ketvirtadalis viso šio sumažėjimo įvyko jau po 2019-ųjų. Vidutinės įprastos savaitės darbo valandos 2005–2023 m. sumažėjo apie 3,6 proc.

Tai nėra vien pandemijos pasekmė. Darbo laiko mažėjimas prasidėjo gerokai anksčiau. Prie jo prisideda daugiau ne visos darbo dienos, mažėjantis viršvalandžių skaičius, darbo organizavimo pokyčiai, darbuotojų noras turėti daugiau laiko šeimai ir asmeniniam gyvenimui.

Europos Sąjungoje ši tendencija taip pat matoma. 2025 m. 20–64 metų darbuotojai pagrindiniame darbe vidutiniškai faktiškai dirbo 35,9 valandos per savaitę. 2015 m. šis rodiklis siekė 36,9 valandos. Per dešimtmetį vidutinė faktinė darbo savaitė sutrumpėjo maždaug viena valanda.

Tačiau čia slypi paradoksas: trumpėjanti vidutinė darbo savaitė nebūtinai reiškia, kad žmogus jaučiasi dirbantis mažiau. Hibridinis darbas gali ištrinti ribą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Elektroninis laiškas vakare, trumpas susitikimas ryte ar darbas iš namų savaitgalį statistikoje gali atrodyti kitaip nei darbuotojo reali savijauta.

Eurofound būtent dėl to įspėja, kad hibridinis darbas gali pagerinti darbo ir gyvenimo pusiausvyrą, tačiau kartu gali lemti ilgesnes darbo valandas, neaiškesnes ribas tarp darbo ir poilsio, mažiau struktūruotų pertraukų ir mažiau gyvo bendravimo.

Lietuva: lankstumas auga, bet atsiliekame nuo dalies Europos

Lietuvos istorija kiek kitokia. Mūsų šalyje nuotolinis darbas po pandemijos išliko, tačiau jo paplitimas nėra toks didelis kaip kai kuriose Vakarų Europos šalyse.

Europos duomenimis, Lietuvoje žmonių, kurie paprastai dirbo iš namų, dalis išaugo nuo 2,5 proc. 2018 m. iki 5,6 proc. 2023 m., o dirbančių iš namų kartais – nuo 2,1 iki 7,1 proc.

Vis dėlto naujesni OECD duomenys rodo gerokai platesnį potencialą. Lietuvos viešojo sektoriaus darbuotojų apklausoje 89 proc. respondentų teigė turintys sąlygas efektyviai dirbti nuotoliniu būdu, 84 proc. sakė, kad darbas iš namų gerina darbo ir gyvenimo pusiausvyrą, o 74 proc. manė, kad tai leidžia jiems būti efektyvesniems. 48 proc. respondentų nuotoliniu būdu dirbo nuo vienos iki keturių dienų per savaitę. Dar 38 proc. norėtų nuotoliniu būdu dirbti dažniau nei dabar.

Tai leidžia matyti gana aiškų paradoksą: darbuotojų lūkestis lankstumui yra didesnis nei kai kurių organizacijų pasirengimas jį suteikti.

OECD 2025 m. Lietuvos ekonomikos apžvalga taip pat atkreipė dėmesį, kad daugiau kaip 80 proc. darbuotojų, norinčių dirbti nuotoliniu būdu, tokios galimybės neturi. Tuo metu praktiškai nuotoliniu būdu dirbo tik apie 5 proc. darbuotojų pagal tuo metu naudotus rodiklius.

Tačiau Lietuvoje situacija nėra statiška. Eurofound tyrimas, kuriame buvo nagrinėjamos ir Lietuvos organizacijos, rodo, kad hibridinis modelis čia jau nėra vien pandemijos palikimas. Jis tampa ilgalaikės darbo organizacijos dalimi.

Lietuvoje darbo savaitė vis dar ilgesnė

Jeigu žvelgtume ne tik į tai, kur žmogus dirba, bet ir kiek laiko jis dirba, Lietuva atrodo konservatyviau.

2025 m. Lietuvoje faktinė vidutinė savaitės darbo trukmė pagrindiniame darbe siekė 38,4 valandos. Tai buvo vienas aukščiausių rodiklių Europos Sąjungoje. ES vidurkis tuo metu siekė 35,9 valandos. Ilgesnė darbo savaitė buvo tik Graikijoje, kur ji sudarė 39,6 valandos, o Lenkijoje ir Bulgarijoje – po 38,7 valandos.

Kitaip tariant, Lietuvoje darbuotojas vidutiniškai dirba apie 2,5 valandos per savaitę ilgiau nei ES vidurkis.

Per metus tai sudaro daugiau kaip 100 valandų – beveik tris papildomas darbo savaites.

Žinoma, šis skaičius nepasako, kad kiekvienas lietuvis dirba trimis savaitėmis daugiau. Vidurkį veikia darbo ne visą dieną paplitimas, skirtingos profesijos, savarankiškai dirbančių žmonių dalis ir daugybė kitų veiksnių. Tačiau tendencija akivaizdi: Vakarų pasaulyje darbo laikas palaipsniui trumpėja, o Lietuva vis dar priklauso šalims, kuriose dirbama gana ilgai.

Kodėl žmonės nori dirbti kitaip?

Vienas svarbiausių hibridinio darbo privalumų yra ne vien sutaupytas laikas, bet ir didesnė darbuotojo kontrolė.

Kelionė į biurą gali užtrukti valandą ar daugiau per dieną. Dirbant iš namų šis laikas gali būti panaudotas poilsiui, vaikams, sportui ar tiesiog miegui. Eurofound tyrimuose būtent sutaupytas kelionės laikas yra vienas dažniausiai minimų hibridinio darbo privalumų. Darbuotojai taip pat nurodo geresnę koncentraciją, didesnę autonomiją ir geresnę darbo bei gyvenimo pusiausvyrą.

Darbdaviui lankstumas gali reikšti platesnį talentų pasirinkimą. Jei darbuotojui nebūtina kasdien būti Vilniuje, Kaune ar kitame didmiestyje, įmonė gali samdyti žmogų iš mažesnio miesto ar net kitos šalies.

Tai Lietuvai ypač aktualu dėl demografinių pokyčių. Lietuvos darbo rinkoje jaučiamas darbuotojų trūkumas, o darbingo amžiaus gyventojų skaičius ilgainiui mažėja. Lietuvos bankas nurodo, kad 2025 m. vidutinis užimtųjų skaičius sumažėjo, o darbo jėgos pasiūlą riboja nepalankios demografinės tendencijos.

Todėl hibridinis darbas gali tapti ne tik darbuotojų patogumo, bet ir ekonominės politikos klausimu.

Tačiau biuras neišnyks

Nepaisant visų prognozių apie „biurų mirtį“, realybė pasirodė kitokia. Biuras išliko, tačiau pasikeitė jo paskirtis.

Jeigu anksčiau darbuotojas į biurą ateidavo tam, kad individualiai atliktų savo darbą prie kompiuterio, šiandien vis daugiau organizacijų biurą mato kaip vietą bendradarbiauti, spręsti sudėtingas problemas, kurti santykius ir stiprinti komandą.

Tai paaiškina, kodėl hibridinis modelis pasirodė toks atsparus. Žmogus nenori būti biure vien dėl to, kad „taip reikia“, tačiau jis nori susitikti su kolegomis tada, kai gyvas bendravimas iš tikrųjų sukuria vertę.

Taigi ateities klausimas greičiausiai nebus „biuras ar namai?“. Klausimas bus kitas: kada ir kam verta būti biure?

Kitas etapas – ne keturių dienų savaitė, o protingesnis darbas

Diskusija apie darbo ateitį vis dažniau krypsta ne tik į nuotolinį darbą, bet ir į darbo laiko trumpinimą. Jei technologijos, automatizavimas ir dirbtinis intelektas leidžia tą patį rezultatą pasiekti greičiau, natūraliai kyla klausimas, ar produktyvumo augimas turi virsti tik didesniu įmonės pelnu, ar dalis jo gali tapti ir darbuotojo laiku.

Kol kas pasauliniai duomenys nerodo, kad keturių darbo dienų savaitė būtų tapusi nauju standartu. Tačiau jie rodo kitą dalyką: ilgalaikė kryptis išsivysčiusiose ekonomikose yra mažesnis vidutinis darbo valandų skaičius.

Tuo pat metu Lietuva susiduria su priešinga problema – darbuotojų trūkumu ir santykinai ilga darbo savaite. Todėl mūsų šalyje darbo ateitis gali būti ne apie paprastą „mažiau dirbti“, o apie klausimą, kaip iš tos pačios darbo valandos sukurti daugiau vertės.

Darbo vieta tampa pasirinkimu

Pasaulis po pandemijos negrįžo į senąjį darbo modelį. Tačiau jis taip pat neperėjo į visiškai nuotolinį darbą.

Susiformavo trečias variantas – hibridinis darbas. Jis leidžia dalį savaitės dirbti biure, dalį – namuose, o kai kuriose organizacijose darbuotojui suteikiama dar didesnė laisvė pačiam spręsti, kur ir kada dirbti.

Kartu keičiasi ir pats darbo laikas. OECD duomenys rodo ilgalaikį dirbamų valandų mažėjimą, o Eurostato skaičiai patvirtina, kad per pastarąjį dešimtmetį vidutinė faktinė darbo savaitė Europos Sąjungoje sutrumpėjo.

Lietuva šiame procese kol kas juda atsargiau. Darbo savaitė čia išlieka viena ilgiausių Europoje, o galimybę dirbti nuotoliniu būdu vis dar turi ne visi, kurie jos norėtų. Kita vertus, darbuotojų lūkesčiai jau pasikeitė, o įmonės vis dažniau supranta, kad lankstumas tampa ne papildomu privalumu, o konkurencijos dėl darbuotojų dalimi.

Galbūt todėl svarbiausias ateities darbo klausimas bus ne „kiek dienų per savaitę turime būti biure?“. Ir net ne „kiek valandų turime dirbti?“.

Tikrasis klausimas bus daug paprastesnis: ar mūsų darbas organizuotas taip, kad tą patį rezultatą galėtume pasiekti mažiau eikvodami žmogaus laiką?

Jeigu atsakymas bus „taip“, hibridinis darbas bus tik vienas iš didesnio pokyčio elementų – pokyčio, kuriame darbas vis mažiau matuojamas praleistomis valandomis biure ir vis labiau vertinamas pagal sukurtą rezultatą.